Lina Vyšniauskaitė. Keturi Matisse metai

Linai patinka Henri Matisse ir aš žinau, jei Matisse būtų gyvas, jam patiktų Lina. Ji du metus turėjo marškinius su šio menininko karpiniais to net neįtardama, o vėliau įvykęs atradimas suteikė jiems interviu vertą prasmę ir garbingą vietą spintoje.

– Gal gali papasakoti, kaip atradai šiuos marškinius? 

– Prieš kokius du metus aš pradėjau treniruotis paišyti nartiurmortus ir ieškojau namuose draperijos, kuri gražiai kristų. Išsitraukiau tokius marškinius, kuriuos pirkau dar prieš du metus. Tuo metu aš esu ką tik grįžusi iš Londono Tate muziejaus, kuriame buvo Matisso karpinių paroda ir aš apstulbau, kokį aš turiu vertingą daiktą, kurį įsigyjau dėl spalvų, dėl to, kad atrodė linksmai. Mano dvidešimtmetiškai galvai to visai užteko. Tai labai susijaudinau ir labai apsidžiaugiau, kad atradimas per atradimą įvyko.

– Kuo tau patinka Matissas? Ir kaip jautiesi su šiais marškiniais? Nes tu tarsi apsirengi menininko kūrinius.

– Su šitais marškiniais jaučiuosi FIIIINE – čia kontekstualiai – ART (juokiasi). Man Matissas patinka dėl jo tapymo stiliaus evoliucijos. Tas fovizmas, jis gryninosi, gryninosi ir liko spalva bei forma. Ir tai yra toks kontekstualus minimalizmas, ypač žinant tai, kad, kai jis pradėjo daryti karpinius, jis jau nelabai turėjo jėgų, buvo invalido vežimėly ir neturėjo laiko ištapyti didelių ar ilgai užtrunkančių paveikslų. Man patinka jo stilistika dėl saikingumo, pasitikėjimo tavo vaizduote, formų paprastumu, derinių, aštrių kampų sintezės.

– Kai kurie žmonės dėvi tam tikrus drabužius, kad suteiktų sau norimų savybių – pasitikėjimo, drąsos. Galbūt tau šie marškiniai kažką duoda? 

– Kai nepasitikiu savimi, nesivelku rūbo, kuris atkreips į mane dėmesį, nesistengsiu atrodyti kitaip negu jaučiuosi. Labiau stengsiuosi atrodyti patogiai, kad pamaloninčiau liūdnąją aš, o šiuos marškinius deduosi retom progom, kai noriu kalbėti su kažkuo apie tai, nes aš, matyt, nenutylėsiu jau ką čia turiu (juokiasi) ir norėsiu, kad pasidžiaugtų aplinkiniai mano džiaugsmu.

 

Įkvėpta Linos, palinkėsiu, kad ir jūsų spintos būtų mažos galerijos.

linaLINA 2lina 3

 

 

Less is more ar more for less? „Pepco“ ateina į Lietuvą

Gegužės mėnesio pradžioje naujienų portalų antraštės pergalingai skelbė: „Pigių prekių tinklas Pepco tvirtai žengia į Lietuvą“. Penkiasdešimt parduotuvių atidarysianti lenkiška „Primark“ versija pirkėjams žada ypač didelį prekių kiekį, platų asortimentą ir mažas kainas. Pigių prekių tinklas 2004 metais duris atvėrė Lenkijoje, nuo 2013 metų atidarė pirmąsias parduotuves užsienio šalyse, o šiemet jų jau apie tūkstantis. Tinklo savininkui – Pietų Afrikos milijardieriui Christo Viese – taip pat priklauso „New Look“ prekės ženklas.

Prekybos tinklo „Pepco“ šūkis „More for less… Every day!“ atskleidžia jo prioritetą – kiekybę. „Kasdien, į penkias skirtingas šalis, yra pristatoma daugiau nei 1200 prekių padėklų“ – skelbiama oficialiame įmonės puslapyje. Toks drabužių kiekis prilygsta didmeninės prekybos centrams, tad prekių asortimentas yra papildomas dažnai – 3-4 kartus per savaitę. Nors oficialūs duomenys apie išteklių sąnaudas nėra pateikiami, galima daryti prielaidą, kad tikroji tokio verslo modelio kaina yra skaičiuojama gamtos sąskaita.

Vieniems medvilniniams marškinėliams pagaminti reikia 2700 litrų vandens (2013 m. WWF duomenys): tai – pakankamas kiekis žmogui devynis šimtus dienų gyventi be troškulio. Birželio 19 d. reklaminiame lankstinuke rašoma, kad 100 % medvilnės moteriški marškinėliai su aplikacija kainuoja 14,99 zloto arba 3,55 euro. Palyginimui: maisto parduotuvėje už tokią kainą, atskaičius taros mokestį, galima nusipirkti 5,5 litrų pigiausio geriamo vandens – tai yra 491 kartą mažiau vandens negu buvo sunaudota marškinėlių gamyboje.

Nors ekologija žengia priekyje, norisi nepamiršti ir žmogiškųjų išteklių: kaip tokios įmonės įdarbina šiuos resursus? Įprastai rūbą siūnančiam fabrikui sugrįžta 5 % nuo galutinės prekės kainos. Pavyzdžiui, „Pepco“ marškinėlių atveju – apie 18 euro centų. Tačiau tik geriausiu atveju: tarp įmonės eksporto šalių yra Bangladešas, Indija, Šri Lanka, Tailandas ir Kinija, kurių pavadinimai primena plačiai nuskambėjusias prekybos tinklo „Primark“ istorijas. Pasirinkę panašų verslavimo modelį, „Pepco“ nekelia pernelyg didelio pasitikėjimo, kalbant apie fabrikų darbuotojų socialines garantijas bei darbo sąlygas. Oficialiame įmonės puslapyje galima perskaityti apie vyriausiąją valdybą, veikiančius departamentus bei jų atsakomybes, tačiau informacijos apie eksporto šalis čia nėra, apie rūbo gamybą informacija taip pat nepateikiama.

Nors teigti, jog „Pepco“ verslo modelis yra nesąžiningas negalime dėl informacijos stokos, ji ir rodo, kad prekės ženklą reikėtų vertinti kritiškai. Prie to dar prisideda pernelyg didelis panašumas į „Primark“. Nors pasaulyje situacija po truputį keičiasi, daugeliui didelių bendrovių atskleisti kortas ir papasakoti who made my clothes nėra palanku, tad, pieš praveriant vienos iš 50 „Pepco“ durų Lietuvoje, beliks pasirinkti – ar būsime tie, kurie džiūgauja dėl „More for less“, ar tie, kurie toliau atsakingai puoselės „Less is more“ idėją. Aišku viena: tie, kuriems mažos kainos yra prioritetas, kokybinę vertę ir toliau dažniau suras dėvėtų drabužių parduotuvėse.

pepco

Fashion Revolution 2017

Žmonės gimė rengtis. Ir žmonės nuo pradžių pradžios rengė žmones.

Tiesa, šiandien mes per ilgai esame užsimerkę prieš vaikus, klūpinčius drabužių gamyklose. Paleiskime jų vaikystę vaikytis kamuolio kieme. Be cinizmo prisiminkime, kad mūsų madingi pigūs drabužiai yra pasiūti gerų žmonių už saujas ryžių, kenčiant viršvalandžius ir kūną alinančias sąlygas. Ir ne tik jie nusipelnė geriau. Tai mes nusipelnėme dėvėti drabužius oriai, žinant, jog nenuskriaudėme jų.

Mados industrija gali tapti auginančia ir kuriančia pramone, todėl Fashion Revolution kviečia tuos, kurie myli madą, tačiau lygiai taip pat nori, kad drabužiai būtų gaminami saugiu, švariu ir sąžiningu būdu. 

Kita savaitė – Fashion Revolution savaitė, kuri siekia paskatinti pokytį. Ieva Jurgaitytė, šio pasaulinio judėjimo atstovė Lietuvoje, kviečia prisidėti savo nuotraukomis:

„Sudalyvaukite #whomademyclothes kampanijoje – socialiniuose tinkluose paviešinkite savo kadrą su mėgstamu drabužiu, kurioje matytųsi etiketė. Pažymėkite #prekinįženklą ir paklauskite #whomademyclothes, siekiant pagerbti žmones, kurie tiesiogiai savo darbu prisideda prie drabužių gamybos, kurie dažnai lieka užmiršti ir išnaudojami.“

FR

LECH LECHA Design. Atėjo metas keistis

Dar plačiai egzistuoja požiūris, jog dėvėti ar perdirbti drabužiai yra nepritekliaus ženklas. Galima tai suprasti – juk Lietuvoje dar palyginus neseniai nauji ir madingi drabužiai tapo prieinami vidurinei ir žemesniajai klasei. Tai turėjo būti oraus gyvenimo ženklas. Deja, tai buvo tik greitosios mados sukurta gerovės iliuzija: drabužiai gal ir pigūs, bet nebūtinai kokybiški.

Šiandien Vakarų pasaulis ir naujos kartos dizaineriai gręžiasi į tikras problemų sprendimo galimybes. Dėvėti drabužiai ir jų perpanaudojimas tapo keliu spręsti taršą ir beprasmį vartojimą. Taip naudotos tekstilės dėvėjimas tapo vienas iš ženklų, apibūdinančių sąmoningą žmogų. Vis daugiau upcycling projektų atsiranda ir Lietuvoje, todėl galima tikėtis – ir mūsų požiūris į dėvėtus daiktus ateityje keisis greitai.

Geras pavyzdys LECH LECHA Design – naujos krypties prekinis ženklas, kuris per madą kalba apie rimtus dalykus. Pasitelkiant drabužių dizainą, projekto kūrėjai skatina visuomenę atkreipti dėmesį į žmogų: tiek išgyvenantį skurdą ar socialinę atskirtį, tiek sėkmingą – kuris neabejingas šioms problemoms.

LECH LECHA Design kovą pristatė pusę metų kurtą kolekciją, kurios 95 proc. žaliavų sudarė dėvėta tekstilė. Tai buvo daroma sąmoningai – siekiant saugoti gamtą ir ugdyti perdirbimo kultūrą. Be to, dizainerė Janina Zibireva su savo mama kolekcijos kūrybai panaudojo meno terapijų metu sukurtas detales, kurias piešė socialinę atskirtį patiriantys ir nuo priklausomybių sveikstantys žmonės. Iš to atsirado ir prasmingas projekto šūkis – antras šansas žmogui ir rūbui.

Jaunoji dizainerė Janina skatina nebijoti laužyti nusistovėjusius stereotipus. Atrodo, jog pats metas keistis.

lecha lechalecha lecha 5lecha lecha 1

Ieva Jurgaitytė. Kelių dešimtmečių sijonas

Ieva Jurgaitytė, Fashion Revolution judėjimo Lietuvoje koordinatorė, man yra viena iš svarbiausių pranašų tvarios mados srityje. Ji – besąlygiška sau, kai renkasi drabužius: Ievos niekada neprigausite greitosios mados parduotuvėje. Ir aš greitai sutinku su jos griežtumu – jei nori tapti sektinu pavyzdžiu, pirmiausia svarbu neišduoti savęs.

Interviu vakarą ją sutikau vilkinčią sijoną iš vaikystės. Tai – jos geriausias praėjusių metų radinys mamos spintoje:

„Dėmesį patraukė klostės. Rastas sijonas sukėlė labai daug prisiminimų iš vaikystės, nes jį dėvėdavau per folkloro šventes. Paveldėjau jį iš savo krikšto mamos. Sijonas tada tikriausiai buvo iki žemės ir jau nebepamenu, ką mama padarydavo, kad jis nenukristų.

Mane džiugina tas faktas, kad jis yra kelių dešimtmečių senumo ir perėjęs iš rankų į rankas mano šeimoje. Turi savo istoriją. Iš dalies, šis sijonas – mano vaikystės simbolis.

Nešioju jį bet kokiomis progomis. Turbūt nebuvo nė vieno pranešimo apie tvarią madą, kurio metu nebūčiau jo vilkėjusi. Kai skaitau pranešimus, tampu pavyzdžiu kitiems. Visiems būna įdomu, ką dėviu pati ir man patinka pasakoti šią istoriją. Nors ištraukiau jį vėl iš spintos tik praėjusiais metais, tikrai vilkėjau jau keliasdešimt kartų.

Jis siūtas Lenkijos fabrike, pagamintas jis iš 100% vilnos audinio. Apskritai, kai renkuosi įsigyti kažką nedėvėto, vienas iš svarbiausių kriterijų – kad medžiaga būtų nemiksuota. Taip yra dėl to, kad perdirbimo procese vis dar nėra išrasta technologija, kurios pagalba būtų galima atskirti natūralų pluoštą nuo sintetinio. Tikriausiai ateityje tai pasikeis, bet kol kas man tai svarbu.”

Ieva atkakli tvarios mados srityje ir, nors nėra teisianti, abi galėtume palinksėti, jog pokyčiai prasideda nuo mūsų sprendimų. Kadangi tai jau tapo tradiciniu serijos „Istorija be išdavystės“ užbaigimu, šįkart palinkėsiu atidaryti tėvų spintų duris. Vienos jos težino, kas ten gali slėptis.

img_4578-1img_4579-1img_4580-1

Yours Again: sugrąžinti džinsą

Džinsų kirpimui išėjus iš mados, drabužis lieka dūlėti spintos skyriuje pavadinimu „Sunešiosiu namuose“ arba šauna į konteinerį. Jei savo senus džinsus išmetei į drabužių konteinerį, gali būti, kad jis jau gavo antrą gyvybę lietuviško prekės ženklo Yours Again dėka. Susipažinkite su Simona Uvarovaite, kuri tiki – džinsas, grįžęs stilinga forma, gali būti pamiltas iš naujo:

– Sveika, Simona. Kai man pristatei Yours Again – nuoširdžiai apsidžiaugiau, kad turime ambicingą lietuvišką projektą, kuriame svarbiausią vaidmenį užima medžiagų perpanaudojimas (upcycling‘as). Kodėl pasirinkai siūti iš naudotų medžiagų?

Na, baigiau ekologiškos mados studijas, tai kryptis visada buvo aiški, reikėjo tik nuspręsti, kokiu būdu tai įgyvendinti. Baigusi mokslus atlikau praktiką pas Danijos dizainerį, dirbantį su ekologiškomis medžiagomis. Man iš galvos niekaip neišėjo jo pasakyti žodžiai: jei norime tikros ekologijos ir tikros tvarios mados, turėtumėme paprasčiausiai negaminti nieko naujo. Ir tikrai – juk mados industrija užima antrą vietą pagal taršą – pagrindinė problema yra išmetamos atliekos ir nepaliaujamas išteklių naudojimas. Ekologiškos medžiagos yra puiki pamaina standartiniu būdu pagamintoms medžiagoms bei suteikia įvairovės, tačiau tai neišsprendžia tos problemos, kurioje atsidūrėme dėl vartojimo.

Naudoti drabužiai yra dažnai išmetami ar priduodami dėl to, kad yra nebemadingi, turi tam tikrų defektų. Dažnai pačios medžiagos, ypač džinso, kokybė lieka mažai arba visai nepažeista, o su laiku jis tik įgauna formą bei žavesį. Būtų beprotiška tuo nepasinaudoti, o vietoj to gaminti drabužius iš naujo džinso.

yours-again5

– Kokiais kriterijais vadovaujatės atrinkdami rūbus, kuriuos persiuvate?

Svarbiausia – kad džinsas būtų švarus bei tinkamas persiuvimui. Jį taip pat plauname prieš ir po siuvimo. Gauname jau pagal spalvas išrūšiuotus ir dezinfekuotus džinsus iš tiekėjo, visus juos patikriname ir rūšiuojame pagal tai, kaip jie galėtų būti panaudoti.

– Naudoti naują medžiagą visada lengviau – ji jau paruošta karpymui. Kokie procesai trunka ilgiausiai, norint pradėti siūti iš jau formą įgavusių drabužių?

Šiuo atveju gamybos procesas yra sudėtingesnis. Atvirkščiai nei naudojant naujas medžiagas, džinsą reikia paruošti – išplauti, nepažeidžiant išardyti bei išlyginti. Tada būna sudėtingiausia dalis – pritaikyti lekalus taip, kad jie tilptų ant ribotų matmenų medžiagos. Visus lekalus stengiamės sudėti taip, kad liktų kuo mažiau nebepanaudojamų atraižų.

– Man asmeniškai, džinsas yra viena įdomiausių medžiagų. Ji nuo dėvėjimosi trinasi ir taip įgauna unikalumą. Tikriausiai kiekvienas Yours Again drabužis taip pat gaunasi skirtingas?

Taip, kiekvienam drabužiui yra skiriamas ypatingas dėmesys. Kartais vienam drabužiui nepakanka vienos poros išardytų džinsų, tada reikia pritaikyti kitą porą pagal spalvą bei kokybę. Taip stengiamės išlaikyti panašias spalvas – žydrą, tamsiai mėlyną bei juodą. Kiekvienas pasiūtas drabužis būna kiek skirtingas ir visada būna įdomu pamatyti galutinį rezultatą, tarsi kiekvienas su savo istorija.

– Džinsą tu dabar turėtum pažinoti kaip savo odą. Ar turi kokių nors pastebėjimų ar patarimų, kaip išsirinkti geriausią džinsinį daiktą?

Džinso kokybę galima tiesiog pajausti. Storesnis sunkesnis džinsas yra kokybiškesnis nei labai tamprus, plonas. Nors ne visada, bet dažnai iš kainos galima spręsti apie kokybę.

– O kieno rankos siuva Yours Again drabužius?

Nors pati šiuo metu gyvenu Danijoje, gamyba atliekama Lietuvoje. Dauguma tiekėjų taip pat čia: man yra svarbu neatitrūkti nuo gimtinės bei palaikyti ją kuo galiu. Yours Again gamyba atliekama nedideliame workshope, mažais kiekiais. Tokiam procesui reikalingos darbščios rankos, kantrybė, kūrybiškumas bei pastovus bendradarbiavimas. Man labai pasisekė rasti patikimą siuvyklą, su kurios savininke palaikome gerą ryšį.

– Dauguma tvarios mados prekės ženklų stengiasi išlaikyti minimalius dizainus. Iš vienos pusės, tai padeda išvengti trumpalaikių madingų detalių, bet ar nemanai, kad žmonėms tai gali atsibosti?

Žinoma gali, taip pat kaip atsibosta ir madingi drabužiai. Dažnai kuriami minimalūs „basic“ dizainai būtent dėl to, kad neatsibostų kelis sezonus ir būtų labiau neutralūs. Pavyzdžiui, Yours Again pirmosios kolekcijos idėja įkvėpta minimalizmo, siekiant paskatinti drabužio savininkę interpretuoti jį savaip, pritaikant prie skirtingų sezoninių apsirengimų.

– Sakoma, kad 100 % tvarumo pasiekti praktiškai neįmanoma. Kaip manai, kiek tvarus yra Yours Again?

Siekiame būti kuo labiau tvarūs, bet kol kas dar yra vietos, kur tobulėti. 100 % tvarumą pasiekti tikrai yra sunku, bet, manau, bet kokios pastangos yra to vertos. Visai neseniai pristatėme savo perdirbto džinso aksesuarų kolekciją, kuri buvo sukurta būtent siekiant sumažinti po gamybos likusį atliekų kiekį. Šiai kolekcijai stengiamės naudoti kuo daugiau atraižų arba alternatyviai naudojame tas džinsų poras, kurios nėra tinkamos drabužių gamybai.

Taip pat labai atsargiai ir atsakingai renkamės tiekėjus. Naudojame perdirbto kartono ir popieriaus įpakavimą savo produktams, serifikuotas etiketes, stengiames visus tiekėjus bei gamybą turėti vienoje vietoje, siekdami sumažinti transporto poreikį ir poveikį.

yours-again4

– Drabužiai, kurie yra siuvami etiškai, atsakingai žiūrint į žmogaus teises ir ekologiją, dažnai būna brangesni. Ką pasakytum žmogui, kuris norėtų rinktis atsakingo prekės ženklo drabužį, tačiau nepateisintų kainos?

Jei drabužis ir yra pigesnis, tai dėl to, kad kažkas gamybos procese, prieš jam atsiduriant žvilgančiose vitrinose, jau sumokėjo jo kainą. Jei pigus drabužis pagamintas Bangladešo ar Indijos gamykloje, tai už jį sumokėjo 15 valandų per parą dirbanti, centus uždirbanti nepilnametė. Šių gamyklų darbuotojai už 10 Eurų palaidinę sumoka gaudami žemą atlyginimą.

Vien pagalvojus, kiek darbo reikalauja drabužis, kol pasiekia mūsų lentynas! Jei tai medvilnė – vien jos užauginimas, didžiuliai kiekiai vandens, surinkimas, apdorojimas, perdirbimas į spalvotą tekstilę, sukirpimas, siuvimas, transportas… Kaip tai gali kainuoti 5 Eurus? Gali, jei parenkamos žemos kokybės medžiagos, o darbuotojai neturi kito pasirinkimo, tik dirbti pusvelčiui. O pasirinkimo jie neturi todėl, kad tokiems drabužiams yra paklausa. Žmonės nori kuo pigiau, madingiau, greičiau. Savo pirkiniais ir pasirinkimais mes diktuojame paklausą, mūsų pinigai parodo įmonėms, ko iš jų tikimasi. Todėl, manau, yra labai svarbu domėtis tuo, ką tavo pinigai pasako už tave.

– Ar pati nešioji savo kurtus rūbus?

Taip, žinoma! Nešioju ir laukiu komplimentų (šypsosi Simona).

– Kas tau pačiai labiausiai patinka Yours Again drabužiuose?

Paprastumas ir tuo pat metu – unikalumas. Kiekvienas drabužis yra išpuoselėtas, apgalvotas ir suderintas. Kiekvienas skirtingas, pagamintas su meile ir tyru troškimu sukurti kažką ypatingo. Manau, tai perduodame kiekvienam drabužiui ir aksesuarui.

– O jei atidarytume tavo spintą – ką drabužiai papasakotų apie tavo požiūrį į aprangą?

Manau, mano spintos turinys atspindi mano, ne tik kaip dizainerės, bet ir kaip žmogaus, asmenybę. Minimalizmas, praktiškumas, jokių dramatiškų kraštutinumų – harmonijos bei balanso siekiamybė, tikrojo savęs ieškojimas.

– Ko galėtum palinkėti tiems, kurie nori prisidėti prie atsakingos mados?

Manau, kiekvienas gali prisidėti savaip. Ir geriau mažai, nei visai neprisidėti. Net paprasti veiksmai daro didelius pokyčius.

Prisidėti prie Yours Again misijos galite čia: http://yours-again.com/

yours-again1yours-again6

Edvis Kopcevas. 5 metai su raštuota striuke

Edvis – kirpėjas, šokėjas ir muzikantas, bet mane visada labiausiai žavėjo jo natūralus stiliaus pajautimas. Jei vienas gali mokytis sluoksniuoti visą amžių, atrodo, kad Edviui tai – kaip pasidaryti sumuštinį. Jis visada įkvepia savita improvizacija ir išsilaisvinimu, kuriuos pokalbio metu įkūnijo ilgametė striukė. Susipažinkite: 

„Šitą striukę nusipirkau Humanoje. Kiek jai tada buvo metų – nežinia, o su manimi ji jau apie 5 metus. Šiaip gal niekada nevilkėčiau odinio drabužio ar avies kailio, bet kai perki iš second hand’o, tai norisi jį suvartoti. Mano tėvukas šaiposi. Sako, kad atrodau kaip čigonas. Bet man kažkaip patinka toks gypsy stilius su kičo prieskoniu. Jaučiuosi kaip nuotykių ieškotojas, Indiana Jones.

Striukę jau esu patrynęs. Smagu, kai ant daiktų matosi istorija, ir nesinervinu, kai būna kažkas suplyšę, išsipurvina, nes taip gyvenu: skeitai, šokiai. Bet esu linkęs išsaugoti daiktus. Kiekvienas rūbas su istorija kuria nuotaiką – būna, kad atsikeli ir jauti, kad šiandien reikia rengtis taip.

Pastaruoju metu neperku naujų daiktų, ypač iš fast fashion industrijos, nes nelabai tam prijaučiu. Paskutiniais metais visi rūbai buvo pirkti iš second hand’o, apsimainyti su draugais, dizainerių ar pasiūti mamos – gaunami ne visai tokiu būdu, kaip žmonėms įprasta. Manau, kad daiktams, kurie praranda prasmę, taip ir reikia suteikti naują šansą. Jei matai, kad daiktas nebetarnauja arba tiesiog dulkėja, pagalvoji – gal yra žmonių, kuriems jis praverstų.“

Atrodo, kad Edvio gypsy išraiška gyvena ne tik stiliuje, bet ir požiūryje į daiktų įsigyjimą. Norisi palinkėti atrasti dalį tokio čigoniškumo savyje kiekvienam.

132