Ieva Jurgaitytė. Kelių dešimtmečių sijonas

Ieva Jurgaitytė, Fashion Revolution judėjimo Lietuvoje koordinatorė, man yra viena iš svarbiausių pranašų tvarios mados srityje. Ji – besąlygiška sau, kai renkasi drabužius: Ievos niekada neprigausite greitosios mados parduotuvėje. Ir aš greitai sutinku su jos griežtumu – jei nori tapti sektinu pavyzdžiu, pirmiausia svarbu neišduoti savęs.

Interviu vakarą ją sutikau vilkinčią sijoną iš vaikystės. Tai – jos geriausias praėjusių metų radinys mamos spintoje:

„Dėmesį patraukė klostės. Rastas sijonas sukėlė labai daug prisiminimų iš vaikystės, nes jį dėvėdavau per folkloro šventes. Paveldėjau jį iš savo krikšto mamos. Sijonas tada tikriausiai buvo iki žemės ir jau nebepamenu, ką mama padarydavo, kad jis nenukristų.

Mane džiugina tas faktas, kad jis yra kelių dešimtmečių senumo ir perėjęs iš rankų į rankas mano šeimoje. Turi savo istoriją. Iš dalies, šis sijonas – mano vaikystės simbolis.

Nešioju jį bet kokiomis progomis. Turbūt nebuvo nė vieno pranešimo apie tvarią madą, kurio metu nebūčiau jo vilkėjusi. Kai skaitau pranešimus, tampu pavyzdžiu kitiems. Visiems būna įdomu, ką dėviu pati ir man patinka pasakoti šią istoriją. Nors ištraukiau jį vėl iš spintos tik praėjusiais metais, tikrai vilkėjau jau keliasdešimt kartų.

Jis siūtas Lenkijos fabrike, pagamintas jis iš 100% vilnos audinio. Apskritai, kai renkuosi įsigyti kažką nedėvėto, vienas iš svarbiausių kriterijų – kad medžiaga būtų nemiksuota. Taip yra dėl to, kad perdirbimo procese vis dar nėra išrasta technologija, kurios pagalba būtų galima atskirti natūralų pluoštą nuo sintetinio. Tikriausiai ateityje tai pasikeis, bet kol kas man tai svarbu.”

Ieva atkakli tvarios mados srityje ir, nors nėra teisianti, abi galėtume palinksėti, jog pokyčiai prasideda nuo mūsų sprendimų. Kadangi tai jau tapo tradiciniu serijos „Istorija be išdavystės“ užbaigimu, šįkart palinkėsiu atidaryti tėvų spintų duris. Vienos jos težino, kas ten gali slėptis.

img_4578-1img_4579-1img_4580-1

Edvis Kopcevas. 5 metai su raštuota striuke

Edvis – kirpėjas, šokėjas ir muzikantas, bet mane visada labiausiai žavėjo jo natūralus stiliaus pajautimas. Jei vienas gali mokytis sluoksniuoti visą amžių, atrodo, kad Edviui tai – kaip pasidaryti sumuštinį. Jis visada įkvepia savita improvizacija ir išsilaisvinimu, kuriuos pokalbio metu įkūnijo ilgametė striukė. Susipažinkite: 

„Šitą striukę nusipirkau Humanoje. Kiek jai tada buvo metų – nežinia, o su manimi ji jau apie 5 metus. Šiaip gal niekada nevilkėčiau odinio drabužio ar avies kailio, bet kai perki iš second hand’o, tai norisi jį suvartoti. Mano tėvukas šaiposi. Sako, kad atrodau kaip čigonas. Bet man kažkaip patinka toks gypsy stilius su kičo prieskoniu. Jaučiuosi kaip nuotykių ieškotojas, Indiana Jones.

Striukę jau esu patrynęs. Smagu, kai ant daiktų matosi istorija, ir nesinervinu, kai būna kažkas suplyšę, išsipurvina, nes taip gyvenu: skeitai, šokiai. Bet esu linkęs išsaugoti daiktus. Kiekvienas rūbas su istorija kuria nuotaiką – būna, kad atsikeli ir jauti, kad šiandien reikia rengtis taip.

Pastaruoju metu neperku naujų daiktų, ypač iš fast fashion industrijos, nes nelabai tam prijaučiu. Paskutiniais metais visi rūbai buvo pirkti iš second hand’o, apsimainyti su draugais, dizainerių ar pasiūti mamos – gaunami ne visai tokiu būdu, kaip žmonėms įprasta. Manau, kad daiktams, kurie praranda prasmę, taip ir reikia suteikti naują šansą. Jei matai, kad daiktas nebetarnauja arba tiesiog dulkėja, pagalvoji – gal yra žmonių, kuriems jis praverstų.“

Atrodo, kad Edvio gypsy išraiška gyvena ne tik stiliuje, bet ir požiūryje į daiktų įsigyjimą. Norisi palinkėti atrasti dalį tokio čigoniškumo savyje kiekvienam.

132

Deimantė Bulbenkaitė. 8 metai su juoda rankine

Deimantės namai – minimalūs. Spintoje – tik tai, ko reikia. Tik viena juoda rankinė, atrodo, galėtų išduoti daug nuotykingų istorijų, nes ją visur palydi jau 8 metus. Deimantė nekryžiuodama pirštų pasakoja apie išskirtinę ištikimybę šiam daiktui:

„Rankinę nusipirkau gana keistom aplinkybėm: prisimenu, kad keliavau į savo pirmą Juozo Statkevičiaus šou ir tai buvo daug streso sukėlęs įvykis. Bandžiau įsivaizduoti, kaip ten žmonės apsirengę, kaip jie pasipuošia. Kai mokaisi 9-oje klasėje, įsivaizduoji, kad reikia trijų dalykų – klasikinių juodų aukštakulnių, delninės ir raudono lūpdažio: nes taip matai visas merginas žurnaluose. Aukštakulniais vaikščioti nemokėjau, raudoną lūpdažį turėjau, tad nusprendžiau, kad reikia delninės.

Nusipirkau šią rankinę ir nuo to laiko man su ja sunku išsiskirti. Tai neabejotinai funkcionaliausias daiktas, kurį turiu namie. Ją galiu transformuoti į delninę ir į patogią rankinę. Man ji leidžia laisvai keliauti: be jokio kito bagažo esu praleidus savaitę Paryžiuje, rudenį 3 dienas keliaudama po Italiją. Dauguma žmonių to nesupranta, bet yra paprastas triukas: jei nereikia kompiuterio, keisti avalynės ar turėti kitokio stiliaus drabužių, užtenka šitos rankinės. Į ją telpa dokumentai, pinigai, telefonas, įkroviklis, ausinės, oro uosto kosmetikos maišelis su mėginukais, antros kojinės, apatiniai ir pora šilkinių marškinėlių.

Jos kampai jau kiek apsitrynę, bet tai greitai pataiso eyeliner’is arba nagų lakas. Neįsivaizduoju, kiek dar laiko ją turėsiu. Svajojau apie mažą Céline rankinę, bet tada pagalvojau – kam reikia kito daikto, jei šitas taip tobulai tinka, tarnauja ir nepraranda savo išvaizdos. Manau, kad ji su manim gyvens dar ilgai.“

Tegyvuoja ilgos draugystės ir klasika!

daiktai-ilgam2deimante-ilgam