Atsisveikinimas su American Apparel

www.americanapparel.com adresą vesdavau su ties kiekviena raide kylančiu pulsu. Žinodavau, kad čia akis galėsiu pavarvinti į tai, kas natūralu, gaivališka ir seksualu. Neperspausiu pasakydama, kad be to, jog AA formavo mano požiūrį į stilių, jie tapo mano kūno ir minčių laisvės simboliu. Pati American Apparel istorija komplikuota kaip paauglystė, bet dabar, paskelbus apie bankrotą, drąsiai galiu jiems padėkoti už tris dalykus:

1. Kūno laisvę

Jei dabar prekių ženklai rodo netobulus modelius iš solidarumo arba, kaip Prancūzijoje – dėl teisėsaugos, tai American Apparel nuo 97-ųjų buvo pankas. Jam Photoshop’o reikėjo tik uždėti logotipui. Nuotraukose suvelti plaukai, įžūliai iš ekrano spoksantys speneliai, ne Barbės pažastys – tai iš esmės skelbė laisvę žmogiškumui. AA, ačiū, kad mano kartai padėjai atsikratyti reklamos kompleksų ir priimti kūną tokį, koks jis yra. Ir dar – atleidžiu už perspaustą seksualumą – man to reikėjo, nes mama pasakoti nedrįso.

2. Ikonas

Lietuvoje apie American Apparel žinojom mažai, mus dažniausiai pasiekdavo jų ikonizuoti drabužiai, kai kurie dar įkišdavom nosį į parduotuves užsienyje. Jei būtume žinoję, o Amerikoje teoriškai taip ir buvo – hipsterių šventasis raštas laisvai galėjo būti American Apparel katalogas, o dievas – įkūrėjas Dov Charney. American Apparel nešė 90-ies vėliavą, aukštai kėlė liemenį, kojines ir žemai leido iškirptes. Man tai buvo savotiškas stiliaus vadovėlis.

3. Made in USA

Lenkiu galvą žmogiškumui. American Apparel buvo didžiausi drabužių gamintojai Šiaurės Amerikoje. Tai reiškia, kad: visi jų drabužiai buvo kruopščiai siuvami Kalifornijos fabrike; visi darbuotojai dirbo legaliai; visi turėjo socialines garantijas. AA taip pat padėjo įdarbinti imigrantus ir gynė mažumų teises.

American Apparel pabaigos nepavadinčiau fiasko. Jie tapo greitosios mados, kurią mes pasirinkom, auka. Kai AA pasirodydavo ikoniškas drabužis už sąžiningą kainą, H&M’e netrukus kabėdavo tris ar keturis kartus pigesnis, tik pagamintas Bangladeše nežmoniškomis sąlygomis. Jausmas, lyg sukčiaudama laimėtų priešininkų komanda – 1:0 greitosios mados naudai.

aaaa3aa2

Deimantė Bulbenkaitė. 8 metai su juoda rankine

Deimantės namai – minimalūs. Spintoje – tik tai, ko reikia. Tik viena juoda rankinė, atrodo, galėtų išduoti daug nuotykingų istorijų, nes ją visur palydi jau 8 metus. Deimantė nekryžiuodama pirštų pasakoja apie išskirtinę ištikimybę šiam daiktui:

„Rankinę nusipirkau gana keistom aplinkybėm: prisimenu, kad keliavau į savo pirmą Juozo Statkevičiaus šou ir tai buvo daug streso sukėlęs įvykis. Bandžiau įsivaizduoti, kaip ten žmonės apsirengę, kaip jie pasipuošia. Kai mokaisi 9-oje klasėje, įsivaizduoji, kad reikia trijų dalykų – klasikinių juodų aukštakulnių, delninės ir raudono lūpdažio: nes taip matai visas merginas žurnaluose. Aukštakulniais vaikščioti nemokėjau, raudoną lūpdažį turėjau, tad nusprendžiau, kad reikia delninės.

Nusipirkau šią rankinę ir nuo to laiko man su ja sunku išsiskirti. Tai neabejotinai funkcionaliausias daiktas, kurį turiu namie. Ją galiu transformuoti į delninę ir į patogią rankinę. Man ji leidžia laisvai keliauti: be jokio kito bagažo esu praleidus savaitę Paryžiuje, rudenį 3 dienas keliaudama po Italiją. Dauguma žmonių to nesupranta, bet yra paprastas triukas: jei nereikia kompiuterio, keisti avalynės ar turėti kitokio stiliaus drabužių, užtenka šitos rankinės. Į ją telpa dokumentai, pinigai, telefonas, įkroviklis, ausinės, oro uosto kosmetikos maišelis su mėginukais, antros kojinės, apatiniai ir pora šilkinių marškinėlių.

Jos kampai jau kiek apsitrynę, bet tai greitai pataiso eyeliner’is arba nagų lakas. Neįsivaizduoju, kiek dar laiko ją turėsiu. Svajojau apie mažą Céline rankinę, bet tada pagalvojau – kam reikia kito daikto, jei šitas taip tobulai tinka, tarnauja ir nepraranda savo išvaizdos. Manau, kad ji su manim gyvens dar ilgai.“

Tegyvuoja ilgos draugystės ir klasika!

daiktai-ilgam2deimante-ilgam

Nauja aritmetika 0+0=1

Norėti naujo nėra blogai. Suteikti antrą šansą senui – įdomiau. Dar iš vaikystės prisimenu, kaip močiutė ardydavo senus mezginius, o aš sukdavau siūlus į kamuoliukus, ruošdama juos virsti į žiemines kojines. Kadangi daiktai su istorija man įdomesni, apsilankiau drabužių studijoje „Šarka. Daiktų kelionės“ norėdama gyvai pamatyti lietuvių drabužių upcycling projektą. Susipažinkite su „0+0=1“, apie kurį daugiau papasakojo viena iš projekto kūrėjų Onė.

Šarka gyveno komiso principu – atnešus nenešiojamus drabužius, šeimos verslas juos priglausdavo ant savo pakabų ir padėdavo rasti naują spintą. Tiesa, atsirado daiktų prašančių naujos formos, kad taptų aktualūs šiandienai, bei tokių, kuriems reikia taisymo. Taip komisas tapo priemone surinkti drabužius perkonstravimui ir atsirado „0+0=1“ su misija, kuri skamba taip: „Kai drabužis suplyšta, kai iš jo pasijuokia nauja mada, tokį nuskriaustą rūbą persiuvame ir randame jam naujus namus.“

Upcycling ir daiktų prikėlimas naujam gyvenimui nėra naujiena, tačiau į drabužius „0+0=1“ studijoje norima pažiūrėti kūrybiškiau: ne tik išvalyti ir patobulinti, bet suteikti jiems naują formą. Onei gerą drabužį svetima karpyti, ant „0+0=1“ pakabos galite rasti ir kelis atnaujintus drabužius – pakeistomis sagomis ar pataisytomis siūlėmis, bet ji atviravo, kad smagiausia drabužį gelbėti: „Kai suplyšęs – įdomiau, nes drabužis padiktuoja, ką su juo daryti“.

Onė studijavo Architektūros inžineriją. Jos studijų įtaką begėdiškai išduoda požiūris į „0+0=1“: projektas tampa žaidimu – konstruktoriumi, nes jai smagu keisti drabužio formą. Kartais rūbas perdaromas net iš 4 daiktų, tačiau visada stengiamasi neperkrauti. Sklaidyti pakabas parduotuvėje – irgi savotiškas žaidimas: pagavau save bandant atspėti, kokios dalys pakeistos, gal rankovėmis tapo siaurų džinsų klešnės.

„0+0=1“ dar tik pati pradžia, bet su tvirtais planais į ateitį. Netrukus duris atvers studija, kur bus galima antram gyvenimui prikelti dar daugiau drabužių, o iš svajonių į realybę gali konvertuotis ir  persiuvimo kursai. Gera proga prisiliesti bei palaikyti upcycling Lietuvoje pirmiems, atidarius duris Šv. Mykolo g. 4 Vilniuje. „0+0=1“ kainos nedidelės ir svyruoja nuo 10 už megztuką iki 50 eur už kokybiškos medžiagos paltą.

2sarka4sarka1sarka3sarka5sarka

Ačiū poliesteriui už natūralias medžiagas

Tvarioji mados banga, atrodo, grąžina tradicines vertybes – mes vėl suprantame rankų darbo kainą, atsisukame į gamtą ir natūralias medžiagas. Čia noriu nukeliauti į XX a. vidurį bei padėkoti poliesteriui, kuris padėjo sugrįžti prie natūralumo.

Apie viską nuo pradžių: pokarinis industrijos sprogimas išaugino viduriniąją klasę, kuri tapo jėga atstatant šalių ekonomiką. Vakarų pasaulyje atlyginimai dvigubėjo, miestai plėtėsi, vis daugiau moterų žengė į darbo rinką, o 1957 m., Baby boom metu, kūdikis gimdavo kas 7 sekundes. Auksinis kapitalizmo laikotarpis atnešė socialinę gerovę ir suvokimą, kad vidurinioji klasė gali turėti viską už sąžiningo darbo atlygį. Ir iš dalies tai buvo tiesa.

Masinė gamyba padėjo mažinti kaštus ir pagaminti daugiau daiktų už mažesnę kainą. Be to, atsirado pigesni pakaitalai: jei maisto industrija turėjo to laikmečio simboliu jau tapusį derinį bulvytes ir kolą, tai tekstilės industrija – poliesterį. Šis sintetinis audinys tapo vienu iš įrankių madą padaryti pasiekiama viduriniąjai klasei.

Medžiaga, kuri yra pagaminama pigiai ir greitai, vertinta dėl patvarumo: glamžyk, skalbk, tempk – ji sugrįžta į savo vietą ir yra sunkiai sudėvima. Taigi, 1951 m. Amerikoje poliesteris pristatytas kaip stebuklinga medžiaga, kurios nereikia lyginti. Nuo tada jis tapo toks populiarus, kad gamyklos pradėjo dygti visoje Amerikoje, dažniausiai įsikurdamos buvusiose naftos stotelėse, o tarp 1981-83 m. atliktų tyrimų metu paaiškėjo, kad 89% žmonių nebeskiria poliesterio nuo natūralių medžiagų kaip medvilnė, vilna ir šilkas. Gal ir normalu, nes mados industrija nukreipė fokusą į tai, kaip drabužis atrodo, o ne iš ko yra pagamintas.

Tačiau netrukus poliesteris susilaukė kritikos dėl poveikio jautriai žmogaus odai. Be to, jo gaminama buvo tiek daug ir taip pigiai, kad kokybė pradėjo nebetenkinti pirkėjų – Amerikoje garsiai nuskambėjo sarkastiška TV šou vedėjo Johnny Carson replika, kad poliesteris naudojamas net gėrimų buteliukams. Iš tiesų, juk poliesterio kilmė ta pati – tai naftos produktas – ir jo gamyba bei vartojimas lemtingai prisideda prie globalinio atšilimo.

Poliesteris vis dar išlieka viena labiausiai naudojamų medžiagų drabužių gamybai, iškeldamas mados industriją į antrą vietą atšilimo priežasčių sąraše. Nepaisant to, savo statusą susigrąžina vilna, medvilnė, šilkas, kurie kiekvieną sezoną po žingsnelį grįžta net į didžiųjų pardavėjų lentynas. Kol vieni didina raides drabužių sudėties etiketėse, kiti internetinėse parduotuvėse jau leidžia filtruoti drabužius pagal medžiagą. Šie ženklai neleidžia suabejoti – natūralumas tikrai yra tema, kurią mados industrija akcentuos ateinančius metus.

1pol

Japonija yra arčiau nei už 8 tūkst. kilometrų

Japonijai simpatiją jaučiu dėl estetikos grynumo bei drabužių kokybės, kuriai neieškoma kompromisų. Tiesa, Europa japoniškus audinius ir kirpimus pamilo anksčiau už mane: dar 19 amžiaus pabaigoje kimono buvo adaptuotas kaip namų drabužis dėl jo laisvo kirpimo stiliaus, kuris moterims leido atsikvėpti nuo korsetų. Nuo tada Japonija vakarams padovanojo laisvę, o Vakarai Japonijai – praktiškumą.

Šiandien „Linen Tales“ galite atrasti „Yarra“ drabužius. Simboliška, kad jie pasiūti iš lietuvių pamilto lino, o kirpimai – japoniškai minimalūs. „Yarra“ remiasi laisvės ir ekologiškumo principais, todėl visi drabužiai – vieno dydžio, o medžiagos gaminamos tik iš natūralių, aplinkai draugiškų resursų. Audinių kokybė jaučiasi jau prie jų prisilietus, o mano garsiausi komplimentai keliavo lino ir vilnos miksui, kuris buvo panaudotas marškinių kirpimo suknelei.

Atidarykite „Linen Tales“ duris Bernardinų g. 10, Vilniuje – ten kvepia namų jaukumu, įsiūtu lininėje namų tekstilėje, o dabar galite atrasti kūno laisvę stebuklingai patogiuose drabužiuose. Nors „Yarra“ čia svečiuojasi kaip laikina pop up parduotuvė, „Linen Tales“ linkiu daugiau tokių išstojimų.

yarra-6yarra-4yarra-5yarra-2

Kad visi batai būtų kaip VEJA

Kai atsikėliau tamsoje ir darbą baigiau jau sutemus, supratau, kad atėjo laikas ieškoti žieminių batų. Jų paieškos klausimas mano gyvenime yra tapęs beveik egzistenciniu, nes neieškau kompromiso stiliaus, šilumos ir kokybės derinyje. Šiais metais prie kriterijų prisidėjo tvarumas.

Prašukavus tuziną internetinių parduotuvių radau kelias poras, kurios palingavus galva įtiktų. Tiesa, galbūt vieninteliai Native Shoes atitinka visus keturis kriterijus, bet žinau – aš pavasario laukiu dėl Veja.

Tai – atsakingai gaminami, įtikinančio dizaino kedai. Jiems padaryti naudojama tik organinė medvilnė, kuriai auginti nenaudojamos trąšos, chemikalai, o žemė nenualinama, nes smulkieji ūkininkai, iš kurių superkama medvilnė, rotuoja žemėje auginamus augalus. Beje, šių kedų padai gaminami iš natūralaus kaučiuko, išgaunamo Amazonės miškuose. Taip remiamas vietinis verslas ir padedamas išsaugoti žaliasis plotas. Kaip? 70-aisiais išaugo sintetinės gumos naudojamas, nes ją pagaminti iš naftos kainavo pigiau. To padarinys – vietiniai kaučiuko gavėjai pradėjo užsiimti pelningesnėmis veiklomis, kaip galvijų auginimu ir medienos gavyba. Šie verslai lėmė intensyvų Amazonės miškų kirtimą, todėl šiandien sąžiningą atlygį mokantys kaučiuko supirkėjai grąžina verslo tradiciją ir prisideda prie planetos oro švarumo. Nors visa Veja gamyba, dizainas ir netgi kaina džiugina, prancūzai sniego vargo nemato, todėl ir batai – šiltesniems laikams.

O Native Shoes inovuoja technologiškai. Dizaine yra kur pasistengti, bet rasti kažką sau galiu net aš. Gerbiu tai, kad batų gaminimui neišnaudojami žmonės, be to – nenaudojami gyvūnų odos bei kailiai, o tam pasididžiuoti Native Shoes turi PETA štampą. Didžiausią pasitikėjimą dėl šių batų kokybės ir tinkamumo mūsų klimatui kelia jų kilmės vieta – Vankuveris, kuris yra panašioje platumoje kaip ir Lietuva.

Ačiū, Kanada, nuo Canada Goose iki Native Shoes. Man atrodo, kad mes turėtume palaikyti glaudesnius ryšius.

Veja.fr

23

Nativeshoes.com

2122

Kaip nustoti pirkti?

Patikrinta matematika: „Neturiu ko apsirengti“ yra asmeninė, ne spintos būsena, o naujas pirkinys, kaip Citramonas – padeda trumpam. Išsilaisvinti nuo pirkinių skausmų padeda mažos taisyklės sau, pradedant nuo motyvacijos:

Kodėl verta pirkti mažiau?

1. Turėsi daugiau pinigų kitoms išlaidoms, pavyzdžiui, kelionei į Niujorką.

2. Nustojus vaikščioti ir naršyti po parduotuves, turėsi daugiau laiko sau ir šeimai. 

3. Rytai bus paprastesni ir tau nereikės stesuoti renkantis, ką apsirengti. 

4. Perkant mažiau, galėsi investuoti į kokybę.

Kaip nustoti pirkti ir tapti labiau patenkintu savo daiktais?

1. Pirk tik tą daiktą, kurį apsivilkus nori šokti. Net jei jis kainuoja šiek tiek brangiau. Turint spintą drabužių, kuriuos slapta esi įsimylėjęs, kils mažesnė pagunda nusipirkti kažką dar.

2. Rinkis daiktus, kurie tinka prie tavo stiliaus ir spalvų paletės.

3.  Nesivaikyk sezoninių madų. Žinoma, nebūtina tapti Zuckerberg’u ar Jobs’u – išlaikyk savo stilių arba nešiok daugiau laiko patikrintų drabužių.

4. Jei daiktas kainuoja pigiai, paklausk savęs, ar pirktum jį, jei kainuotų 3 kartus brangiau. Tai padės neapsikrauti.

5. Nepirk nieko, kai tau liūdna. Nusiramink skaitant, piešiant, žiūrint filmą, o apsipirkimą nukelk dienai, kai būsi labiau Zen. Turiu įtarimą, kad kai kam ši taisyklė galėtų tapti #1.

Jei pradėti sunku, susikurk sau taisyklę, pavyzdžiui – „Per mėnesį galiu įsigyti tik vieną naują daiktą.“ arba: „Įsigyjant naują daiktą, turiu padovanoti arba parduoti vieną seną – ar naujas bus geresnis už senąjį?“ Čia prasideda starto linija.

kodel2kodel1